--------------------------------------------------
Prae
Scriptum. Skirma, kuri visad valiūkiškai suraukia
antakius taip vadinama, liepė įkeverzoti pristatomąją įžangą, todėl aš, tarsi
retrofuturistinis spydgonzalės kiberžurnaliūgas, persekiojamas džihadui krauju
prisiekusiam ir išsvajotos vendetos ištroškusiam kiaulės redaktoriaus, sprukau nelyg
žiurkė iš skęstančio laivo nuo sveiko proto ir objektyvaus anime „slyzo“,
mėgaudamasis senu geru ekrane matomu „ultrasmurtu“ ir tuo, kad visi manęs
nekenčia dėl man patinkančių „Travos“ megašlaunų, kuriuos kiti raugintais
agurkais dvokiantys anime ekzplozijos apžvalgininkai atakuoja nelyg mėsą užuodę
rykliai. Šūde švenčiausias! Nejaugi iš perversinės realybės papuoliau į iškrypusio
anime laiko duobę? Ne. Kokį velnią čia rašau? Bandykime iš naujo.
Intero Scriptum. Jums, gerbiamas anime mėgėjau, žinoma,
trūks plyš reikia detalių: žemiau pateiktas tekstas, suręstas maždaug prieš
metus, yra anime „Monster“ pasirodžiusios iliustruotos vaikų pasakos, „Obluda,
Kierá Nemá Své Jméno“, psichoanalitinė interpretacija, grįsta pačiais
blogiausiais bei geriausiais alternatyvaus parapsichodelizmo ir pseudosiurrealistinio
kubizmo rašymo prinicipais. Kodėl gi ne?
Post Scriptum. Parašytas anglų kalba, originalą galite paskaityti
„sociopatų pasaulėlio“ bloge. Nuorodą, tikiuosi, be vargo susirasite patys.
Haliucinuojantis Titanas
Šizofrenikas sociopatas: džiaugsmingas Obludos
autoportretas
„Žmonės garbino slibiną [Obludos prototipą], kuris
atidavė valdžią žvėriui. Jie garbino žvėrį [Obludos archetipą], sakydami: “Kas
galėtų lygintis su žvėrimi, ir kas galėtų kovoti su juo!”
-
Apreiškimas Jonui
13, 4
Obluda – Imoralistas, Antikristas, Anarchistas; viskas,
kas priešiška civilizacijai, kodų ir taisyklių laužytojas; žmogus milžino jėga
ir vaiko protu; sielų kontraktų Terminatorius ir troškimus pildantis Mefistas.
Obluda įsivaizduoja save kaip žaliaskūrį, aštriadantį, kumpanosį, skrybėlėtą ir
smailiais violetiniais batukais, net jeigu niekas nebijo jo išoriškai ir
reaguoja į jo groteskišką šypsnį neutraliai. Aklieji, nematantys prakeiktojo
beprotystės ir laikantys jį bičiuliu. Apleistumo, siaubo ir prarasto identiteto
jausmai kyla iš degenerato vidinės esybės, niekingo demono, tarsi Narcizas
žvelgiančio į reflekciją baloje, bet iš tikrųjų nesugebančio savęs įžvelgti,
projekcijos, todėl jis nusiridena nuo vienumos ir atsiskyrimo Olimpo kalno ir
patraukia į kelionę per tamsius, nuogus miškus bei dykias, išdegintas dykumas,
ieškodamas ko nors, kas suteiktų jam identitetą, supratimą ir užuoveją. Žvėris
realybėje neatrodo agresyviai, net priešingai, tarsi sociopatas, kaip visi
kiti, galbūt net lyg tobula žmogaus replika. Tarprūšinio grobuonies, šiuo
atžvilgiu, negąsdina medžiotojai.
Obludos seksualumo problema: Obluda tik dalinai yra vyras.
Bent jau jis nemato savęs kaip tokio. Atsitiktinės mejozės ir genų selekcijos
dėka, jo kūnas gimė kaip vyro. Visgi, Obluda nemato savęs ir kaip moters.
Neegzistuoja joks paslėptas potroškis būti moterimi, joks iškreiptas pavydas.
Kiek jam rūpėjo, nesvarbu, jis vyras, moteris ar abu. Dalykai kaip lytis ir
seksualumas nebuvo svarbūs iš abstrakčios gyvenimui perspektyvos; jis galėjo,
aplinkybėms pareikalavus, tapti bet kuriuo. Jis buvo vyras, bet, tik užsigeidęs,
lengvai bet kada galėjo tapti moteri, jeigu jaustų, kad taip įgytų pranašumą.
Maskuotės meistriškumas.
Pirmoji metamorfozė: šizofrenija ir disociatyvaus
tapatumo sutrikimas. Penki skirtingi vokalai jo makaulėje ir 1 = ½ + ½, arba A
= B + C. Kaip būsena prieš Liuciferio ištrėmimą iš Rojaus, kaip tyra esatis, B
ir C kaip skirtingi “blogio” įkūnijimai, “gėrio” naikintojai ir gyvasties
destruktoriai, t.y. chimeros ir žudikai, ištroškę galios ir nekenčiantys
silpnumo. Klausimas: kodėl? Atsakymas: žmogaus virtimas pusžmogiu, arba dviem
pusžmogiais, įskeltas jo genialaus antžmogiško skrydžio link Saulės, arba
pamišimo, ir Ikariškas išsilydimas. Identiteto, šeimos, draugų neturėjimas nuo
gimimo arba jų praradimas pakeliui. Adomas be Ievos, arba nesugebėjimas
pasislėpti nuo žmonijos be savo rūšies atstovo. Kolosas B yra Obludos A dalis,
kuri nuo pat pradžių netroško identiteto, būdamas universaliu substancijos
brutalumu objektų pasaulyje. Titanas C yra Obludos A dalis, kuri trokšta
identiteto iš visos širdies, nepaisant pasekmių, būdamas sąmoningas identiteto-subjektyvizmo
ieškotojas. Sprendžiant vien iš išvaizdos, vienas galėtų teigti, kad čia
egzistuoja ekstremaliai kompleksiškas dualumas ir konfliktuojančios
charakteristikos, nepaisant to, jie abu yra nihilistiški psichopatai, kurie,
dėl atviro intymumo, myli vienas kitą labiau už prarastąjį A, paskutinį
sudarytą ryšį su žmonija.
Monstro C, atrodytų, vienintelis tikslas, kaip kokio
ambicingo gyvulio, žaidžiančio Dievą, yra suteikti kitiems galios, arba vertės,
galbūt jis net trokšta sukurti žalčių rasę. Išgelbėti save išgelbint savo
gelbėtojus? Visgi, vampyrui iščiulpus ir pasiekus kito žmogaus laimės zenitą ir
potencialo ribą, nelikus vietos kopti aukščiau, jam tas individas tampa
nuobodyla ir jis jaučiasi neužbaigtas, kas verčia žiauriai elgtis ir iš alkio paskersti
parazituojantį asmenį. Kita vertus, gigantas B maudosi nihilistinėse sąmonės
apraiškose apie visatos indiferenciją ir vertybių reliatyvumą, kuo ir bando
pateisinti savo žmogžudystes. Cerberis C netroško identiteto susieto su fizine
veikla, kuri niekada nebūtų jo pasotinusi, bet su intelektualia, jis troško
identiteto, kuris įkūnytų viską oponuojantį jam, todėl gi jis ieško
aristokratų.
Antroji metamorfozė: narcisistinis Princo apsėdimas. Princas,
tiksliai tariant, nėra ogro darbo vaisius, labiau tai, ką F. Nyčė apibūdino
kaip sielos sąmoningumo transformacijos trečiają stadiją. Trumpai: 1.
Kupranugaris – atmintis. 2. Liūtas – valia-žinioms. 3. Vaikas – išmintis. Šiuo
atveju, Princas yra kažkas panašaus į „antrąją vaikystę“, valios-gyventi
spinduliavimas ir naujų vertybų kalyba. Princas velniui yra viskas, ko jis tuo
metu troško iš identiteto: statusas visuomenėje, politinė galia, skambančios
monetos, reakcingas avių moralės ignoravimas, platus pažinčių ratas, etceteros.
Padaras ilgą laiką kenčia alkį ir nukelia neišvengiamybę kaip priemones
pateisinančias tikslą, bet trūksta vieno dalyko – Karo ambicijos, natūraliosios
evoliucinio vystymosi kondicijos, vienintelės valdančiojo elito Meno formos.
Septyniagalvis, dešimtragis, dešimtdiademis begemotas iškyla ir praryja Tėvą
bei Motiną, Karalių ir Karalienę, viską už savęs sudegindamas ir ieškodamas savyje
naujų aukščių ir gilių, naujos aranžuotės, kuri sudrebintų visos Žemės planetos
pamatus. Barbaras neturėtų būti laikomas atsakingu už kitų žmonių žmogžudystes,
nes jo prigimtis yra būti Machiavelišku, būti blondiniška bestija, niokojančia
kitų gyvenimus.
Trečioji metamorfozė: reintegracija į vieną asmenį. Poreikis
tapti singuliariu: pianisto nukirstų rankų, skęstančiojo deguonies,
ištroškusiojo vandens poreikis. Aš esu tu. Tu esi aš. Mes esame viena. Princas
yra atskalūnas. Mes visada buvome monstras su žmogiškąja puse, kuri
desperatiškai kibo į identiteto atlapus, su poreikiu išsigelbėti nuo
paskendimo. Drakonas Princo ir Kūrėjo identitetu gurguliuodamas praryja kentaurą
be identiteto. Aktyvus nihilizmas įveikia pasyvų nihilizmą. Monstras,
monstrozišku alkiu, monstrozišku apetitu, čepsintis savo kitą dalį iš vidaus.
Obluda užnuodytame Edeno sode, suvokdamas ir maudydamasis mirtyje nelyg su
derva plunksnose, buvo priverstas tapti laukiniu ir visiškai nekontroliuojamu,
kad bekondiciniu įsipareigojimu patenkintų kiekvieną savo troškimą, realizuotų
kiekvieną savo ambiciją. Ir tik tuomet Leviatanas patiria tikrą antrą kančią, –
turint galvoje, kad pirmoji buvo identiteto trūkumas, – ne papjaudamas šeimą ir
žmoniją, bet asimiliuodamas kitą savo ego kloną, savo primordialų anonimiškumą.
Beformis, beveidis, bevardis Princas mamutas, praeityje laikęs save
ne-ir-anti-žmogišku, pajaučia žmogišką, per daug žmogišką, familiarumą
žmonijai, tarsi būdamas kolektyviojo pasąmoninio užprogramavimo vergas,
neturintis jokio unikalumo, asmenybiškumo ar individualumo, tarsi visi
prisiminimai tėra implantuoti į jo robotiškas smegenis – gargoilas, pasiekęs
šaltą intelektualinę empatiją, Šėtonas, pagaliau nuvertęs Dievą ir peraugęs
bevardę Žmoniją bei jos identitetą, sukramsnodamas ir padarydamas jį savo maža,
purvina, šuniška kale. Egocentrizmas kaip visos žmonijos ego. Ne galia per
išmintį, bet „tikrojo“ pasaulio transcendencija, kuri paneigta racionaliajam
protui. Mano vardas yra Titanas, nes mūsų yra daug.
Mutantas A, trolis B ir laukinis C visų metamorfozių
konsekvencijoje vėl tampa feniksu A, neturinčiu jokio identiteto, nes tas
pavogtas iš Princo ir padarytas savu. Pasiektas pseudo-identitetas nusibaigia
egzistenciniu tragiheroizmu: pagaliau atradęs identitetą, gyvenimo prasmę,
Mobis Dikas suvokia, kad identitetas yra reakcinis ryšys tarp jo, kito žmogaus
ir viso pasaulio, kad nėra nieko, kas galėtų jį vadinti vardu, todėl gyvenimo
prasmingumas efektyviai išblanksta. Amžinasis incognito, šliūruojantis lavonas
ir superkanibalas, galų gale, grįžta net ne ten, kur pradėjo, bet į negatyvią
skaičių seką, nes identiteto grožis dingo, palikdamas tik sprangaus teroro ir
šleikštulio pilną širdį. Paskutiniojo stovinčio žmogaus sindromas:
valia-gyvenimui ir valia-galiai kaip valia per se, pasaulio praradimas yra jo
užkariavimas. Ir taip gi stūkso princų Princas, įsiteigdamas, kad esantis sukonstruotas
iš negyvų žmonių dalių ir charakteristikų, todėl, iš esmės, yra žmogus, bet
kadangi jie negyvi, jis pats niekada iš tikro nėra gyvas. Kas šiurpina
labiausiai – paradoksiškas alkis Obludos akyse ir pasitenkinimas netikru
identitetu. Niekas nestovi pasaulio viršuje, išskyrus aukščiausią alfa
grobuonį, neturintį vilčių ar svajonių, egzistuojantį vienumoje, kad pats sau
galėtų parašyti pabaigą, tik tuomet jis baigs klajoti ir amžinai nesuvokti savo
neįtikėtinai paslaptingos sielos, nepaisančios demarkacijų ir fobijų, bet
nuolatos viduje besigrumiančios. Realizacija, kad negali tapti „netikru
kažkuo“, bet gali – „tikru niekuo“, paskutiniu visatos nihilistinės tiesos
pranašu. Vėjas sužvarbo, cypiančiai kaukdamas šaltame ore, o demiurgo akys
perštėjo, jam bešypsant į Niekį.
Klausimas: kokia istorijos prasmė? Atsakymas: nothing,
nil, nada. Pastangų bevertiškumas. Pasiekti trokštamo dalyko, bet suprasti, kad
jis nieko nereiškia. Nematyti jokio skirtumo tarp gėrio ir blogio, gero ir
prasto. Galiausiai, žmogus gali tapti bet kuo pagal savo paties ambicijas.
Nebūtina žirglioti pramindžiotu takeliu. Jis turi pasirinkimo laisvę... Žmonės
yra tarsi lošimo kauliukai, jie metasi pasirinkta kryptimi.
Moralas: jeigu prisipažinsi ontologinį unikalumą,
identitetas taps nesvarbus.
Nuoširdžiausi linkėjimai, jūsų kaimynystės draugas
Obluda.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą